Pabaiga
Brėško ankstus birželio sekmadienio rytas, kai jos malonų sapną perskrodė šaižus „cyp cyp“. Pro lėtai atmerktas akis į jos sąmonę pasipylė aštri šviesa, kartu – ir išplaukę praeitos nakties atsiminimai. Galva buvo sunki. „Cyp cyp“, – paukštelis toliau tęsė savo piktą čiulbesį tiesiai už praviro lango. „O ne, ir vėl. Kodėl dabar? Baik“ – virktelėjo ji. Dar akimirka, ir giesmė jau sriegė lyg dantisto grąžtas, tuoj užlūšiantis jos burnoje. Sugrūdusi galvą po pagalve, ji sušvokštė: „Užmušiu. Arba pati nusižudysiu. Viskas baigta.“
Bet pabaiga ištiko kitokia. Kad ankstyvais rytais, po vėlyvų naktų, nieks nečiulbėtų – ir dėl kelių kitų priežasčių, – ji ir jos meilė įsigijo butą Vilniaus centre. Jaukus priemiesčio namas, apsuptas gamtos, ir toliau liko jų namais pirmadieniais – penktadieniais. Įrengti naująjį butą, tobulai tinkantį poros savaitgaliams mieste, ir buvo užduotis, kurios šį kartą ėmėmės.
Atsižvelgdami į užduotį ir mansardinį buto tipą, pradėjome nuo gan aukštų lubų ir mažo ploto disproporcijos sprendimo paieškų. Buto išdėstymą formuoti taip, kad erdvė liktų kuo atviresnė, šiuo atveju atrodė teisingiausia. Vengdami buitiškumo, virtuvės ir visą kitą namų įrangą paslėpėme ją integruodami. Siekiant pratęsti buto namo modernios architektūros pojūtį, pagrindinėmis interjero medžiagomis pasirinkome betoną, tamsią natūralią medieną ir šlifuotą plieną.
Griežtas ir neutralus, akcentuotas klasikinės kobalto mėlynos spalvos detalėmis, interjeras iš pirmo žvilgsnio gali priminti kiek mįslingą viešbučio numerį. Bet į „namų namučių“ jausmą šįkart ir netaikėme. Greičiau jau „privati nusikaltimų vieta“, kruopščiai suplanuota savaitgalio malonumams, buvo tai, ko kartu su klientu siekėme.